Link

Per simbolius, per matomą, švelnią šviesą, truputėlį leidžiant paliesti oro plevenimą. Gal mažą šviesos ruoželį. Šviesa, kartu bijojimas kvėpuoti, kad niekas…

Tikėjimas Religija Žmogus

LINK – IŠĖJIMO

Ar gali tikėti – pasitikėti žmogumi – savimi?

       Žmogus ieško: ramybės – supratimo – nusiraminimo.

RAMYBĖ-KAPAS-NEBUVIMAS-IŠĖJIMAS-IŠNYKIMAS

Per senus grindinius kaip per miškus – klampojimas tolyn link išėjimo.

NE, žmogus negalvoja apie išėjimą, jis tiesiog ieško nusiraminimo. 

Maldos vietos, kur galėtų užeiti, o ten – ramybė. 

Eini, lietiesi sienomis, valgai jas akimis, ieškai užsikabinimo, žvilgsnio, kuris nuves tolyn – duos išrišimą.

Tą atsakymą į neužduotą klausimą. Klausimas, gimęs kartu su tavimi. Tai duotybė, kurios negali pakeisti. Tik gali su ja – su juo – gyventi ir bandyti rasti atsakymą.

Ėjimas link šviesos, per, užčiuopiant, truputį prisiliečiant, liečiant pirštais tą mėlyną mėlį.

Ėjimas grindiniu, mišku – eglynu, užlipant ar paskrendant kilimu.

Link miesto, link žmonių, link žmogaus, kurio niekada nepasieksi. 

Gal tai net ne jis – ne tas, apsiriktas žmogus.  

Sugundytas gražaus žodžio, šypsenos, gesto.

Ėjimas Venecijos grindiniu – šlapiu, vienu kitu jos mišku – eglynu, užsukant į vieną kitą bažnyčią. Tą stebuklų tvirtovę, kaupyklą, paveikslų saugyklą.

Ieškojimas ten nusiraminimo – gal atsakymo, kur pasukti. 

Ieškojimas tvirtybės – to, ko ieško visi žmonės tenai. 

Tai  vieta – vietos, kur gali lyg pasikalbėti ir būti atviras su savimi. 

Tapti lyg vaiku – švariu. 

Taip bevaikščiojant ir gimė Venecijos miškas – iš tikrųjų aš jo ieškojau, ieškojau to susikryžiavimo, ieškojau to patvirtinimo, kad tai gerai, bus gerai.

Nes šiaip pati pirma miško idėja pasimatė, kilo, šovė, kai tapiau „Caros kamuoliuką. Sulaikytas oras IV“, bematuojant  grindinį Bajoruose. 

Taigi ėjimas link šventovių, gal užlipant ant SALVE ar pirmiau – ant stebuklingo kilimo – bažnytinio paveldo. Kuris atskrido į Lietuvą iš ten, iš tų kraštų. 

O ten kokie dideli paveikslai ant drobių, nežmoniški, prisitaikantys prie šventovės architektūros. Apkabinantys ir užvaldantys ją. Toliau – bridimas per vandenį, per šlapią mišką LINK. 

Grįžimas namo po Venecijos – lyg kažkoks užsikabinimas, žinojimas ką daryti           toliau. 

Prieš tai manyje buvo Verona su savo saldumynais – balkonėliais ir kiparisais, tujomis, kurios dabar susidraugaus su lietuviškomis kapinių tujomis. Nes pas mus ten jos labiau sodinamos. 

Amžinai žalias medis – gal, kad primena žvakes.

Ėjimas rankomis liečiant grindinį, tą iliuziją miško ir amžinybės. Ženklo ir tikrovės. Tai vaizdo vaizdinių kalba. Kalba be rašto, per simbolį, gal būsimą simbolį. Norėtųsi ilgesnio ėjimo. Šlapias, sausas, sausas šlapias miškas – gal ne miškas. Gal tik eglučių simbolis. Simbolis, kiekvienam iššaukiantis savo vaizdus, savo prisiminimus. 

Žodis, užrašas apačioje nurodo konkrečią vietą, gal greičiau – šalį miestą, gal laiką, metus. 

Kad nedingtų, nepasikeistų, nesugriūtų. 

Bandymas užčiuopti kažkokią dvasią, neišgąsdinti jos. Juk ji yra labai jautri arba galvoji, kad ji tenai yra. Yra labai pažeidžiama, trapi ir nepagaunama. Tik truputėlį jaučiama. Kaip oro gūsis, įskridęs pro išdaužtą lango stiklo skylutę. 

Mažas tikėjimas savimi, taip pat vos rusenantis, vos jaučiamas. Papūs vėjas  ir prapuls, išsigąs.

Tai vieta, kur tu turbūt atsidūrei neatsitiktinai. 

Tai gal ir privertė pagalvoti apie tikėjimą, pasitikėjimą, tą keistą jausmą. 

Jausmą, kuris verčia judėti, pakilti  ir eiti arba atima jėgas, sustabdo.

Vieta, kur buvo daug tikėjimo. Kaip tai apčiuopti, kas dar išlikę ir ką tai prikelia, sukelia? Ką reiškia likęs vaizdas ar mažas vaizdo lopinėlis?

Ką reiškia kai kurie simboliai, dabar transformavęsi? 

Keistas ėjimas tarp šventų vietų ir jų pajutimų. 

Ką visame tame reiškia žmogaus žodžiai, jų likučiai, kažkada parašyti?

Skambėjimas galvoje – tariamo garso, kurį pats įgarsini sau. 

„Uždrausta atvirutė“, besimėtanti tarp grindinio ir lango šviesos. Tarp grindinio ir palangės, primenanti buvusį laiką, buvusį pasitikėjimą. Pasitikėjimą ir tikėjimą, tikėjimą tavimi. Kažkur padaryta klaida. Esi bejėgis – viskas praėjo. 

Ne taip suprasti žodžiai, jų reikšmės. Visiškas susideginimas iš vidaus, išnykimo nuojauta. 

Dabar uždrausta žalia švieselė, žalias burbuliukas – ne tau. Neišsiųsta žinutė nebus niekada išsiųsta. Neturi teisės paspausti mygtuko. Jis skirtas ne tau, tu pakeistas. Atvirutė primena apie buvusį laiką, buvusį šansą, buvusį tikėjimą. 

Tad ieškojimas, kas liko, bandymas susirinkti, atrasti kelią, kur eiti, kitą tikėjimą, susirinkti save, tai, kas dar liko, tai, kas dar gyva. Tai, kas dar jaučia ir gali kvėpuoti.

Nesidairyti atgal, tik pirmyn.

Stebėjimas aplinkos, pasidavimas jai, gal nuneš geru keliu.

Šviesa, grindinys.

Sinagogos grindys ne visos, visų nespėjau pamatyti. Dar kyšojo mažas slaptas gabalėlis. 

Gal ir gerai, kad jo nepamačiau, dabar galėsiu pratęsti, pabaigti. Indėnė turės kūną. Bus pabaigtas darbas. 

Ir dar Indėnė turės draugę, atrastą liepos 14-osios rytą Gėlių gatvėje, Vilniuje. 

Toliau toliau užčiuopiant širdį ir ausį. Širdis vis dėlto gyva arba gali būti gyva. Turi būti gyva, kad gyventum, kad gyventų ir galėtų kvėpuoti, judėti. Gyventi per uždraustą laiką, laiką kai viskas aplink sustoja.

Širdies pats buvimas jau reiškė, kad bus viskas gerai. Juk ji – Vilniaus votas, votas-širdis. Tai ženklas, kad viskas bus gerai. 

Ausis juk viską girdėjo, girdėjo maldas, žodžius, ištartus praeivių, einančių pro šalį.

Žodžius, kuriuos jie girdėjo pasitikdami popiežių Pranciškų.

Dabar įkalinti lange kaip kokios šventos relikvijos. Relikvijos paties miesto, paties Vilniaus. 

Nežinau, ar tai šventa vieta, ar tai susiję su tikėjimu, bet simbolis gan svarbus. 

Širdis ir ausis. Savaiminiai relikvijoriai.

Gan svarbi gatvė su savo oranžiniais ornamentais, kurie baigia nukristi, užfiksuotas grožis. 

„Pamestas vardas“ išlenda, gal padėta ir atremta knyga su užrašu, kuris apie tikėjimą žmogumi, žmonėmis. 

Geltoni atversti knygos lapai – tai lyg peizažas, gal pienių, o gal lopinėlio saulės mėlyname danguje. Tai žydri knygos krašteliai. 

Tas kvapas – saldus rytietiškas sapnas.