Langai virš Altoriaus

Tuščia erdvi patalpa – darželio. 

Tik įėjus, tapo aišku: bus darbai su langais virš altoriaus. Gal kad žinojau apie atkastas altoriaus liekanas – kaip tik tą vasarą, – pamatus ar vietą, kur jisai buvo. 

Buvimo vieta – po direktoriaus kabineto grindimis. Ir po mano studija.

Pamačiau tą duobę – ganėtinai gili, kažkoks keistas betoninis siluetas. Bet tai vis tiek labai svarbu. Svarbu, kad kažkas išliko.

Smagu žinoti, kad esi virš altoriaus. 

Nieko, tik gera, nors ir jokių ypatingų žymių nesimatė. 

Puoliau ieškoti internete nuotraukų, kaip atrodė tas altorius, pati sinagoga. 

Kai prie suremontuotų studijos sienų prikaliau dvi dideles drobes, iškart žinojau darbų pavadinimą: „Langai virš altoriaus“. Kaip juos nutapysiu – vis nesugalvojau. Tik žinojau, kad tai turi būti lengva, balta, švaru ir apie šviesą. 

Formatai du man atrodė idealūs – labai gražūs. Į juos tuščius žiūrėjau metus ir grožėjausi jų Tobulumu. 

Jauku buvo būti su tais tuščiais formatais, stebėti juos apšviečiančią saulę, stebėti užuolaidų spalvų permatomumą, skaidrumą. Ieškojau mintyse būdų, kaip tai perteikti. 

Nežinojau, kad atras altoriaus grindis. 

Ir kai 2019 m. liepos mėnesį netikėtai  atkasė grindis, tokias nuostabias, kaip tik po mano langu – stebuklas. 

Nors grindų nebesiruošiau tapyti, tęsti to ciklo, bet kai taip įvyko, supratau, kad niekur nedingsiu. 

Viskas išsisprendė, tai buvo trūkstama grandis. Langai, grindys ir tolimesnis vaizdas – tik reikia nutapyti. 

Paaiškėjo, kad tas „altorius“ – iš tikrųjų yra Bima arba Sakykla.  Langai – jie susitiko, nors vienas kito nepažįsta ir yra iš kito laikmečio. Kaip ir nieko bendro ir neturi. 

Bet turi – tą pačią vietą, žemės lopinėlį, dangų, vietą Vilniaus širdyje, girdi tą patį bažnyčių varpų gaudesį. Visa tai mus sieja ir su šia paroda, su jos vieta. 

Tiesiog mes buvę ir dar esami kaimynai. Ir mes – svečiuose.