Oni propali v Moskve (Jie dingo Maskvoje)

Šį darbą su savo kūrinių atvaizdais Eglė Ridikaitė nutapė tada, kai 2009 metais keturi jos tapybos darbai buvo dingę be žinios, arba tiksliau, kuriam laikui užstrigę Rusijos muitinėje. Galiausiai viskas baigėsi gerai, 2012 me- tų viduryje tapybos darbai grįžo į Lietuvą. Kankinama nežinios ir nerimo dėl keturių drobių likimo, tapytoja atliko du veiksmus. Pirmasis – ji nutapė tų drobių „por- tretus“ Maskvos metro stoties „Sokol“ fone. Antrasis – parašė laišką Lietuvos kultūros atašė Maskvoje. Tačiau tik pradėjus spręsti problemą su teisininko pagalba, kūriniai sugrįžo į Lietuvą. 

Toliau pateikiamas sutrumpintas Eglės Ridikaitės laiško kultūros atašė tekstas. 

Jums rašo tapytoja Eglė Ridikaitė. 

Buvau pakviesta dalyvauti trečiojoje Maskvos bienalėje. Keturi mano tapybos darbai, suvynioti į 293 cm ilgio ruloną, buvo išsiųsti į Maskvą 2009 09 18. Atvykusi pati, iškart supratau, kad kažkas negerai – organizatoriai negalėjo atsiimti darbų iš muitinės Šeremetjevo oro uoste. Buvo paaiškinta, kad reikia kažkokį pavadinimą dokumentuose pakeisti. Pakeitėme, bet iki bienalės atidarymo taip ir liko neaišku, ar tie darbai bus parodoje, ar ne. 

„Nadežda jest (vilties yra)“, – guodė bienalės kuratorius. Bienalėje mano kūriniai nebuvo eksponuojami. Ką daryti? Parodos organizatoriai nusprendė, kad reikia juos kuo greičiau siųsti atgal į Lietuvą, nebandant jų atsiimti. Žmogus iš logistikos kompanijos, atgabenusios darbus į Maskvą, taip pat žadėjo viską sutvarkyti ir kūrinius grąžinti atgal. 

Praėjo nemažai laiko. Rašau jums, nes darbų atgauti kol kas taip ir nepavyko. Rusijos Dailininkų sąjungos viceprezidentė neatsako į mano žinutes. Jūs esate vienintelė mano viltis. Labai prašau Jūsų pagalbos ir tarpininkavimo atgaunant mano kūrinius. Draudimas galiojo tik jų nugabenimui į Maskvą.